Lietuvoje nuo 2009 metų, t.y. ekonominės recesijos dugno, stebėjome įdomų reiškinį – sparčiai augant bedarbystei ir mažėjant žmonių pajamoms namų ūkiai sugebėjo iki 2011 metų rudens sumažinti paskolas 3 mlrd. litų, ir tuo pačiu padidinti terminuotus indėlius 3 mlrd. litų. Taigi, sunkmečio metu žmonės papildomai sutaupė 6 mlrd. litų. Lūkesčių valdomoje ekonomikoje toks elgesio modelis nėra keistas. Žmonės natūraliai nori užsitikrinti finansinį stabilumą, pasidėti pagalvėles ateičiai, jei išsipildytų blogiausi jų lūkesčiai. Papildomą taupymą taip pat skatino stipriai pakilusios indėlių palūkanų normos – vidutinė 1 metų trukmės indėlių palūkanų norma 2009 metais siekė 10%, 2010 metais svyravo nuo 4% iki 7%, ir tik 2011 metais nukrito žemiau 3%.

Pinigų pasiūlos tendencijas taip pat puikiai atspindi 6 mėnesių Vilibor. 2009 metų pradžioje Vilibor siekė 10%, o šiuo metu yra kritęs iki 1,8% ir pasiekęs savo istorines žemumas. Tai atsitiko iš esmės dėl dviejų pagrindinių priežasčių – krentančios euro bazinės palūkanų normos ir litų pertekliaus Lietuvos bankų sistemoje. Žinant šiuo metu vykdomą Europos centrinio banko pinigų politiką, nevertėtų laukti euro palūkanų bazės kilimo bent porą metų. Turbūt tą patį galima pasakyti ir apie litą, žinant, kaip tampriai jis susietas su euru. Taigi, iškyla natūralus klausimas – kaip gyventojai turėtų taupyti?

Pažiūrėkime į realias palūkanų normas, t.y. indėlių palūkanų normą atėmus infliaciją. Vidutinė indėlių trukmė svyruoja nuo 6 iki 12 mėnesių. 2011 metų faktinė infliacija siekė 4,1%. Tai reiškia, kad žmonės, 2011 metų pradžioje pasirašę vienerių metų trukmės terminuoto indėlio sutartį už 2,6%, iš tikrųjų gavo neigiamą realią palūkanų normą, tai yra, jų santaupos nuvertėjo apie 1,5%. 1 metų trukmės vidutinė indėlių palūkanų norma šiuo metu yra apie 1,2-1,3%, infliacijos prognozė 2012 metams 2,5%. Taigi, žmonės toliau rinkdamiesi 12 mėnesių trukmės terminuotus indėlius per 2012 metus praras apie 1,2% savo santaupų vertės.

Matant, kaip dyla skatikas, kyla natūralus klausimas – ką gi daryti? Visų pirma, turėtumėme mažiau klausyti postringavimų, kaip bus blogai, ir pradėti ilginti taupymo trukmę. Vidutinis terminuoto indėlio laikotarpis Lietuvoje turbūt yra vienas žemesnių Europos sąjungoje. Ilgesnio termino taupymo instrumentai, įskaitant tą patį indėlį, padės uždirbti gerokai aukštesnes palūkanas. 3 metų termino indėlių palūkanos svyruoja nuo 2,5% iki 3%, ir jau pilnai kompensuoja prognozuojamą infliaciją. 5 metų indėlių palūkanos siekia 3,5-4% ir sudaro galimybę didinti realią santaupų vertę.

Antra, turėtumėme apsidairyti ir paieškoti alternatyvų indėliui. Toli ieškoti nereikia – turime vietinėje rinkoje platinamus Vyriausybės vertybinius popierius (VVP). VVP yra toks pat saugus instrumentas, kaip ir draustas indėlis. Tačiau VVP palūkanų norma šiuo metu gerokai viršija indėlių palūkanas: 1 metų trukmės VVP leidžia vidutiniškai uždirbti 1% daugiau, o 3 ir 5 metų – 2% daugiau, nei terminuotas indėlis. Taigi, jei žmogus pailgintų savo taupymo trukmę bent iki 3 metų ir pasirinktų taupymo instrumentu VVP, jis sugebėtų uždirbti apie 4,5% palūkanas. Atėmus planuojamą infliaciją, jo reali santaupų grąža būtų apie 2% ir santaupų vertė didėtų, o ne mažėtų. Jei gyventojai pailgintų savo taupymo trukmę bei aktyviau pirktų VVP, valstybei irgi būtų paranku. Ji galėtų daugiau skolintis vietinėje rinkoje ir tokiu būdu palūkanas už savo skolą sumokėtų mūsų šalies gyventojams, o ne užsienio investuotojams.